LAT: bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą
2020 m. birželio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą civilinėje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo.
Teismas šioje byloje pasisakė keliais įdomiais aspektais:
Dėl tėvų teisės auklėti vaikus pagal išpažįstamos religijos normas:
Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė dėl vaiko gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Teismai nustatė vaiko gyvenamąją vietą su atsakove bei atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką.
Bylą nagrinėję žemesnių instancijų teismai neleisdami tėvui su vaiku matytis šeštadieniais, argumentavo tuo, kad ieškovo bendravimas su vaiku šeštadieniais dėl tėvo elgesio ir įsitikinimų prieštarauja vaiko interesams ir šiuo metu nėra tikslingas, nes dėl religinių įsitikinimų jo telefonas per Šabą, t. y. šeštadieniais, visada yra išjungtas ir iš esmės dėl to jis per Šabą negali nei atsiliepti į telefono skambučius, nei kitaip pranešti motinai apie vaiko būklę, jeigu toks reikalas iškiltų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ta apimtimi, kuria ieškovui apskritai nebuvo suteikta teisė bendrauti su sūnumi šeštadieniais, buvo apribota ieškovo teisė į pagarbą šeimos gyvenimui (Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis). Kartu buvo apribota ir Konvencijos 9 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinta ieškovo religijos laisvė, apimanti, be kita ko, ieškovo laisvę išpažinti savo religiją kartu su sūnumi atliekant apeigas ir mokant sūnų tikėjimo, ta apimtimi, kuria ieškovas neteko galimybės atlikti pirmiau nurodytų veiksmų šeštadieniais.
Aukščiausias teismas pasisakė, kad ribojimai bendrauti su vaiku visą savaitgalį, vertinant per šeštadienio reikšmė judaizmo tradicijoje prizmę, vertintini kaip ieškovo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui apribojimas, tiek ieškovo laisvės išpažinti savo religiją kartu su sūnumi atliekant apeigas ir mokant sūnų tikėjimo.
Vertinant, ar apribojimai atitinka – būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijų, reikia nustatyti, ar jie yra proporcingi siekiamam tikslui. Šis klausimas, be kita ko, suponuoja poreikį įvertinti, ar siekiamo tikslo nebuvo galima pasiekti kitomis, ieškovo teisių ir laisvių neribojančiomis arba jas mažiau ribojančiomis priemonėmis. Pažymėtina, kad ieškovo teisė į pagarbą šeimos gyvenimui ir laisvė išpažinti savo religiją kartu su sūnumi atliekant apeigas ir mokant sūnų tikėjimo šeštadieniais buvo apribotos iš esmės dėl to, kad, teismų vertinimu, vaiko palikimas tėvo priežiūroje minėtu laikotarpiu neatitinka vaiko interesų. Tokią išvadą teismai grindė dviem aplinkybėmis: 1) nustačius vaiko gyvenamąją vietą su motina, būtent ji turėtų priimti sprendimus, susijusius su vaiko gydymu, todėl atsakovės informavimas apie vaiko būklę yra labai svarbus ir būtinas vaiko interesais; 2) dėl religinių įsitikinimų ieškovo telefonas šeštadieniais visada yra išjungtas ir iš esmės dėl to jis negali nei atsiliepti į telefono skambučius, nei kitaip pranešti motinai apie vaiko būklę, jeigu toks reikalas iškiltų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šias išvadas pripažįsta teisiškai nepagrįstomis.
Pirma, tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų (CK 3.156 straipsnio 1 ir 2 dalys). Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai (CK 3.159 straipsnio 2 dalis). Tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus tėvus, teismo sprendimu pripažintus neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, ir kitus šiame kodekse nustatytus atvejus (CK 3.157 straipsnio 1 dalis).
Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas).
Antras, pakankamai svarbus akcentas - lygios tėvų teisės rūpintis vaiko sveikata.
Byloje kilo ginčas, ar skyrium gyvenantis tėvas, bendravimo su vaiku metu turi teisę kreiptis skubios medicinos pagalbos nepranešdamas vaiko motinai, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Aukščiausias Teismas pakartojo senai žinomas, bet, deja, žemesnės instancijos teismų neretai pamirštamas tiesas:
Pirma, tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatyta teismo sprendimu su vienu iš tėvų (CK 3.156 straipsnio 1 ir 2 dalys). Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai (CK 3.159 straipsnio 2 dalis). Tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus tėvus, teismo sprendimu pripažintus neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, ir kitus šiame kodekse nustatytus atvejus (CK 3.157 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tėvas ar motina, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, uzufrukto teise tvarko vaiko turtą (CK 3.190 straipsnis), paprastai sprendžia dėl kasdienių su vaiko priežiūra susijusių klausimų, tačiau jam nėra priskiriama vienasmenė tėvų valdžia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014; 2018 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-687/2018 24 punktą).
Nurodytas teisinis reguliavimas ir jo aiškinimo praktika sudaro pagrindą konstatuoti, kad būtinosios medicinos pagalbos paslaugos vaikui teikiamos iš esmės nepriklausomai nuo jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą valios, o kitus sprendimus, susijusius su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu vaikui iki šešiolikos metų, gali priimti bet kuris iš tėvų, kaip vaiko atstovas pagal įstatymą, o ne tik tas tėvas (motina), su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Taigi, belieka tikėti, kad šios nuostatos palengva pasieks ir žemesnių instancijų teismus, ir leis realiai suvienodinti abiejų tėvų teises bendraujant su savo vaikais.